| 1 |
| Tuo metu karalius Erodas pakėlė ranką prieš kai kuriuos bažnyčios žmones. |
| 2 |
| Jis nukirsdino kalaviju Jokūbą, Jono brolį. |
| 3 |
| Pamatęs, kad tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos duonos dienos. |
| 4 |
| Suėmęs jį, įmesdino į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius, o po Paschos ketino išvesti jį prieš minią. |
| 5 |
| Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui. |
| 6 |
| Paskutinę naktį prieš Erodui išvedant Petrą, tas, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų kalėjimą saugojo sargybiniai. |
| 7 |
| Ir štai ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: ‘‘Kelkis greičiau!’‘ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. |
| 8 |
| Angelas kalbėjo toliau: ‘‘Susijuosk ir apsiauk sandalus!’‘ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: ‘‘Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!’‘ |
| 9 |
| Petras išėjo ir sekė paskui jį, nesuvokdamas, kad angelo veiksmai tikri, nes jis tarėsi matąs regėjimą. |
| 10 |
| Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie prisiartino prie geležinių vartų į miestą, kurie savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas nuo jo pasitraukė. |
| 11 |
| Petras atsipeikėjęs tarė: ‘‘Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir nuo viso to, ko tikėjosi žydų minia’‘. |
| 12 |
| Tai supratęs, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kuriuose daug susirinkusiųjų meldėsi. |
| 13 |
| Petrui beldžiantis į vartų duris, tarnaitė, vardu Rodė, atėjo paklausti, kas ten. |
| 14 |
| Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti vartus, bet nubėgo vidun ir pranešė, jog Petras stovįs už vartų. |
| 15 |
| Jie jai sakė: ‘‘Tu pakvaišai!’‘ Bet ji tvirtino savo. Tada jie tarė: ‘‘Tai jo angelas’‘. |
| 16 |
| Tuo tarpu Petras toliau beldė. Atidarę jie pamatė Petrą ir nustėro. |
| 17 |
| Ranka davęs ženklą laikytis tyliai, jis jiems papasakojo, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: ‘‘Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams’‘. Ir išėjęs jis nuėjo į kitą vietą. |
| 18 |
| Išaušus dienai tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl to, kas galėję nutikti Petrui. |
| 19 |
| Erodas, paieškojęs jo ir neradęs, ištardė sargybinius ir įsakė nubausti juos mirtimi. Po to iš Judėjos nuvyko į Cezarėją ir ten pasiliko. |
| 20 |
| Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie susitarę atvyko pas jį ir, palenkę savo pusėn karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas maitinosi iš karaliaus. |
| 21 |
| Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. |
| 22 |
| Liaudis ėmė šaukti: ‘‘Tai dievo, ne žmogaus balsas!’‘ |
| 23 |
| Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas. |
| 24 |
| O Viešpaties žodis augo ir plito. |
| 25 |
Barnabas ir Saulius, atlikę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.
|
| Lithuanian Bible |
| Public Domain: No info |