A A A A A
Biblija per vienerius metus
Balandis 19

Teisėjų 3:1-31
1. Štai tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad išbandytų jomis Izraelį — visus tuos, kurie nebuvo išgyvenę jokio karo Kanaane
2. (idant patirtų karą būsimos izraelitų kartos — vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios):
3. penki filistinų valdovai, visi kanaaniečiai sidoniečiai ir hivai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal Hermono iki pat Lebo Hamato.
4. Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui ir sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę.
5. Taigi izraelitai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.
6. Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!
7. Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras.
8. Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram Naharaimų karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai buvo pavaldūs Kušan Rišataimui aštuonerius metus.
9. Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraelitams išvaduoti gelbėtoją — Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų.
10. Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan Rišataimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan Rišataimą,
11. kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę. Kenazo sūnui Otnieliui mirus,
12. izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių Egloną.
13. Kartu su amonitais ir amalekiečiais jis išėjo į žygį ir nugalėjęs Izraelį užėmė Palmių miestą.
14. Moabo karalius Eglonas valdė izraelitus aštuoniolika metų.
15. Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją — Ehudą, Geros sūnų, benjaminą, kairiarankį vyrą. Atsitiko taip, kad izraelitai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui.
16. Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies.
17. Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras.
18. Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu,
19. o pats sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau“. Pastarasis paliepė: „Išeikite!“, — ir visi jam tarnavusieji išėjo.
20. Ehudas priėjo prie jo, sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo“. Jis pakilo nuo savo sosto.
21. Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė Eglonui į pilvą.
22. Durklas įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netraukė; išėjo nešvarumai.
23. Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris.
24. Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje“.
25. Tad jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Jam kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir atidarė jas. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!
26. Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir leidosi į Seyrą.
27. Čia atsiradęs, paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Jo vedami izraelitai pakilo į žygį iš aukštumų!
28. „Sekite paskui mane, — sakė jis jiems, — nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas“. Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti.
29. Tuo metu jie užmušė apie dešimt tūkstančių moabitų; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas neištrūko!
30. Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.
31. Po Ehudo atėjo Anatos sūnus Šamgaras. Jaučių varovo lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų ir išgelbėjo Izraelį.

Teisėjų 4:1-24
1. Ehudui mirus, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse.
2. Užtat VIEŠPATS atidavė juos į rankas Kanaano karaliui Jabinui, karaliavusiam Hacore. Sisera, gyvenęs Harošet ha Goimuose, buvo jo kariuomenės vadas.
3. Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, kad išsigelbėtų. Mat Sisera turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir dvidešimt metų buvo nuožmiai engęs izraelitus.
4. Lapidoto žmona Debora buvo pranašė. Tuo metu ji buvo Izraelio teisėja.
5. Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Ramos ir Betelio Efraimo aukštumose. Izraelitai eidavo pas ją į teismą.
6. Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Kedešo Naftalyje ir tarė jam: „VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įsako tau: ‘Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zabulono dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną.
7. Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna tavęs pasitikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas’“.
8. Bet Barakas sakė jai: „Jei tu eisi su manimi, eisiu, bet jei neisi, neisiu“. —
9. „Gerai! Eisiu su tavimi, — atsakė ji, — tačiau žinok, kad kelias, kuriuo eini, nenuves tavęs į garbę, nes VIEŠPATS atiduos Siserą į moters rankas“. Taigi Debora pakilo ir nuėjo su Baraku į Kedešą.
10. Barakas sutelkė į Kedešą Zabuloną ir Naftalį. Paskui jį žygiavo dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo.
11. Heberas Kainitas buvo atsiskyręs nuo kitų kainitų, Mozės uošvio Hobabo palikuonių, ir pasistatęs palapinę prie Becaanaimų ąžuolo, netoli Kedešo.
12. Siserai buvo pranešta, kad Abinoamo sūnus Barakas nužygiavo į Taboro kalną.
13. Sisera sutelkė visus savo vežimus — devynis šimtus geležinių kovos vežimų — ir visas turimas pajėgas iš Harošet ha Goimų prie Kišono upės.
14. Tada Debora tarė Barakui: „Pirmyn į žygį! Štai diena, kai VIEŠPATS atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų VIEŠPATS žygiuoja pirma tavęs!“ Barakas su dešimt tūkstančių vyrų pasileido nuo Taboro kalno,
15. o VIEŠPATS Barako siaubu apstulbino Siserą, visus jo kovos vežimus ir visą kariuomenę. Iššokęs iš savo kovos vežimo, Sisera pabėgo pėsčias.
16. Tuo tarpu Barakas vijosi jo kovos vežimus ir kariuomenę iki pat Harošet ha Goimų. Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo. Nė vienas neišliko.
17. O Sisera pabėgo pėsčias į Hebero Kainito žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir Hebero Kainito kilties buvo taika.
18. Jaelė, išėjusi Siseros pasitikti, tarė jam: „Užeik, viešpatie, užeik pas mane! Nebijok!“ Taigi jis įėjo pas ją į palapinę, ir ji užklojo jį kilimu.
19. „Prašyčiau duoti man vandens atsigerti, nes esu ištroškęs“, — tarė jai. Atidariusi pienmaišį, ji davė jam atsigerti ir vėl užklojo.
20. Jis tarė jai: „Stovėk prie palapinės įėjimo. Jei kas ateitų ir klaustų: ‘Ar čia yra kas nors?’ — sakyk: ‘Nieko nėra!’“
21. Bet Hebero žmona Jaelė pasiėmė palapinės kuolelį, pagriebusi į ranką plaktuką, tyliai prislinko prie jo ir įkalė kuolelį jam per smilkinį ligi pat aslos. O jis gulėjo įmigęs iš nuovargio. Taip jis ir numirė.
22. Kaip tik tuo metu, vydamasis Siserą, pasirodė Barakas. Jaelė, išėjusi pasitikti, tarė jam: „Eik šen, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai“. Jis įėjo su ja į vidų. Žiūri, Sisera guli negyvas su palapinės kuoleliu smilkinyje.
23. Taigi tą dieną Dievas paklupdė Hacoro karalių Jabiną izraelitų akivaizdoje.
24. Po to izraelitų ranka vis labiau ir labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną, kol sunaikino.

Psalmynas 48:9-14
9. Ką esame girdėję, tą pamatėme Galybių VIEŠPATIES mieste, mūsų Dievo mieste, kurį Dievas padaro amžinai saugų. Sela.
10. Dieve, mes garbiname tavo ištikimąją meilę tavo šventykloje.
11. Tavo garsas, Dieve, kaip ir tavo šlovė siekia žemės pakraščius. Tavo dešinė kupina teisumo!
12. Tesilinksmina Siono kalnas, tedžiūgauja Judo miestai, nes tu teisingai teisi.
13. Apeik aplink Sioną, apsuk ratą; suskaičiuok jo bokštus.
14. Atkreipk dėmesį į jo pylimus, pereik per jo tvirtoves, kad galėtumei pasakyti būsimajai kartai:

Patarlių 14:18-19
18. Neišmanėlių papuošalas — kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.
19. Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai — prie teisiųjų vartų.

Luko 14:25-35
25. Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms:
26. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.
27. Kas neneša savo kryžiaus ir eina paskui mane, negali būti mano mokinys.
28. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?
29. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų:
30. ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.
31. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!
32. Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
33. Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.
34. Druska — geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?
35. Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“