A A A A A
Biblija per vienerius metus
Balandis 20

Teisėjų 5:1-31
1. Tą dieną Debora ir Abinoamo sūnus Barakas giedojo:
2. „Kai Izraelyje paliekami nekirpti plaukai, kai žmonės noriai pasiaukoja, šlovinkite VIEŠPATĮ!
3. Klausykitės, karaliai, išgirskite, galiūnai! Aš giedosiu — giedosiu VIEŠPAČIUI, aš giedosiu giesmę VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.
4. VIEŠPATIE, kai ėjai iš Seyro, žygiavai iš Edomo krašto, žemė drebėjo, iš dangaus pylė, iš debesų pylė kaip iš kibiro!
5. Kalnai drebėjo prieš Sinajaus VIEŠPATĮ, prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.
6. Anatos sūnaus Šamgaro dienomis, Jaelės dienomis išnyko karavanai, o keleiviai laikėsi aplinkinių takų.
7. Išgelbėjimas pranyko, nebuvo jo Izraelyje, kol nepakilai tu, o Debora, kol nepakilai Izraelyje, o motina!
8. Kai jie rinkosi naujus dievus, vyko karas jų vartuose. Nei skydo, nei ieties nebuvo matyti tarp keturiasdešimt tūkstančių Izraelyje!
9. Mano širdis — su Izraelio vadais, noriai pasišvenčiančiais tautai. Šlovinkite VIEŠPATĮ!
10. Pasakokite apie tai jūs, jojantys ant rusvų asilių, jūs, sėdintys ant balno gūnios, ir jūs, einantys keliu pėsčiomis.
11. Giedokite apie juos kanklininkų dainomis prie girdyklų, pasakodami apie teisius VIEŠPATIES darbus, jo teisius darbus, išgelbėjusius Izraelį. Tada žemyn prie vartų atžygiavo VIEŠPATIES tauta!
12. Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk, pradėk giesmę! Drąsos! Pakilk, Barakai, veskis savo belaisvius, Abinoamo sūnau!
13. Tada atžygiavo kilmingųjų likutis; VIEŠPATIES tauta atžygiavo už jį prieš galiūnus.
14. Jie leidosi į slėnį iš Efraimo, sekdami tave, Benjaminai, ir tavuosius; iš Machyro atžygiavo vadai, iš Zabulono — vado lazdos nešėjai.
15. Isacharo didžiūnai atėjo su Debora; Isacharo vyrai buvo ištikimi Barakui, verždamiesi į slėnį įkandin jo. Rubeno kiltyse tęsėsi ilgi širdies svarstymai.
16. Kodėl delsei tarp avidžių, klausydamasis švilpiniavimo kaimenėms? Rubeno kiltyse tęsėsi ilgi širdies svarstymai.
17. Gileadas delsė Užjordanėje; o Danas — kodėl jis likosi prie laivų? Ašeras sėdėjo pajūryje, kurdamasis prie įlankų.
18. O Zabulonas yra tauta, metusi iššūkį mirčiai, taip pat Naftalis ant lygumos aukštumų.
19. Atėjo karaliai ir kovojo; tada Kanaano karaliai kovojo prie Taanacho, palei Megido vandenis; jokio sidabro grobio jie nepaėmė.
20. Žvaigždės iš dangaus kovojo, nuo savo takų jos kovojo su Sisera!
21. Kišono srautas juos nunešė, įniršęs srautas, Kišono srautas. Ženk, mano siela, drąsiai!
22. Tada sutrinksėjo kanopos, šuoliuojant žaibu jo žirgams.
23. ‘Prakeikite Merozą! — tarė VIEŠPATIES angelas, — visu kartumu prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI į pagalbą, VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus’.
24. Tebūna pagirta tarp moterų Jaelė, Hebero Kainito žmona, tebūna ji pagirta tarp moterų palapinėse!
25. Jis prašė jos vandens, o ji davė jam pieno, prabangioje taurėje padavė rauginto pieno.
26. Kaire ranka pagriebusi palapinės kuolelį, o dešine — darbininko plaktuką, ji kirto Siserai smūgį, sutraiškė jam galvą, sutriuškino ir persmeigė jam smilkinį.
27. Jis sukniubo ir krito, sukniubo prie jos kojų. Kur sukniubo, ten ir krito negyvas.
28. Siseros motina žvalgėsi pro langą, verkšlendama už pinučių: ‘Kodėl jo vežimas taip ilgai neatvažiuoja? Kodėl taip vėluojasi jo ratų bildesys?’
29. Išmintingiausios didžiūnės jai atsako, ir ji pati sau atsako:
30. ‘Tikriausiai jie plėšia ir dalijasi grobį: po merginą ar dvi kiekvienam vyrui, dažytų medžiagų grobį Siserai, išsiuvinėtų medžiagų grobį, porą išsiuvinėtų skarų kaip grobį kiekvienam kaklui’.
31. Taip tepražūva visi tavo priešai, VIEŠPATIE! Bet tespindi tavo bičiuliai tarsi savo galybėje tekanti saulė!“ Keturiasdešimt metų kraštas turėjo ramybę.

Teisėjų 6:1-40
1. Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas.
2. Midjano ranka Izraeliui buvo sunki. Izraelitai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano.
3. Mat izraelitams pasėjus sėklą, midjaniečiai, amalekiečiai bei kiti Rytų gyventojai pakildavo prieš juos.
4. Jie statydavosi stovyklas prieš izraelitus ir nuniokodavo krašto derlių iki pat Gazos apylinkių, nepalikdami Izraelyje jokio maisto: nei avies, nei jaučio, nei asilo.
5. Mat jie atkeliaudavo su bandomis ir net palapinėmis tarsi gausūs skėrių spiečiai; suskaityti juos ar jų kupranugarius nebuvo įmanoma. Atėję jie nuniokodavo kraštą.
6. Tad per Midjaną Izraelis buvo labai dideliame skurde, ir izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES.
7. Izraelitams šaukiantis VIEŠPATIES dėl midjaniečių,
8. VIEŠPATS atsiuntė izraelitams pranašą. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau jus iš Egipto ir išlaisvinau iš vergijos namų.
9. Išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų; išvariau juos jūsų labui ir daviau jums jų kraštą.
10. Sakiau jums: ‹Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Negarbinsite dievų amoritų, kurių krašte gyvenate›. Bet jūs mano balso nepaklausėte!’“
11. VIEŠPATIES angelas atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Jehoašui Abiezerui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių.
12. VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“
13. Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo protėviai, sakydami: ‘Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto’? Juk dabar mus VIEŠPATS atmetė ir atidavė Midjanui į rankas!“
14. VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: „Eik su savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“
15. Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose“.
16. VIEŠPATS tarė jam: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi tai būtų tik vienas vyras“.
17. Tada jis tarė: „Tad jei radau malonę tavo akyse, duok man ženklą, kad kalbi su manimi.
18. Prašyčiau iš čia nenueiti, kol nesugrįšiu pas tave ir, atnešęs savo atnašą, nepadėsiu jos prieš tave“. O jis atsakė: „Palauksiu, kol sugrįši“.
19. Tada Gideonas įėjo į vidų, sutaisė ožiuką ir padarė iš efos miltų neraugintų plokštainių. Įdėjęs mėsą į pintinę ir supylęs sriubą į puodą, atnešė visa jam po ąžuolu. Juos patiekiant,
20. Dievo angelas tarė jam: „Paimk mėsą ir neraugintus plokštainius, padėk juos ant anos uolos ir išpilk sriubą“. Gideonas taip ir padarė.
21. Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą bei neraugintus plokštainius. Ugnis staiga iššoko iš uolos ir sudegino mėsą bei neraugintus plokštainius. Tuo tarpu VIEŠPATIES angelas pradingo.
22. Dabar Gideonas aiškiai suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. Gideonas tarė: „Aiman, Viešpatie DIEVE! Juk aš mačiau savo akimis VIEŠPATIES angelą!“
23. Bet VIEŠPATS tarė jam: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“.
24. Tada Gideonas pastatė ten aukurą VIEŠPAČIUI ir pavadino jį „VIEŠPATS yra ramybė“. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerų Ofroje.
25. Tą naktį VIEŠPATS paliepė jam: „Paimk savo tėvo jautį, tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą.
26. Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus, paimk tą antrąjį jautį ir atnašauk jį kaip deginamąją auką, panaudodamas malkas iš šventojo stulpo, kurį būsi nukirtęs“.
27. Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Bijodamas tai daryti dieną dėl savo tėvo šeimynos ir miesto žmonių, jis padarė tai nakčia.
28. Miesto žmonės pakilo anksti rytą ir žiūri: Baalo aukuras nugriautas, šventasis stulpas šalia jo nukirstas ir antrasis jautis paaukotas ant naujai pastatyto aukuro.
29. „Kas tai padarė?“ — klausė jie vienas kito. Pasiteiravę ir ištyrę, sužinojo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gideonas.
30. Miesto žmonės tarė Jehoašui: „Išvesk savo sūnų, nes jis turi mirti! Juk jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto šalia jo šventąjį stulpą!“
31. Bet Jehoašas visiems, ratu jį apstojusiems, atsakė: „Argi jūs turite kelti bylą už Baalą? Nejau jūs turite apginti jo bylą? Kas už jį kelia bylą, bus nubaustas mirtimi dar prieš rytą! Jeigu jis dievas, tegu pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“
32. Todėl tą dieną Gideonas buvo pavadintas Jerubaalu dėl žodžių: „Tegu Baalas kelia bylą prieš jį!“, nes nugriovė jo aukurą.
33. Visas Midjanas, Amalekas ir Rytų gyventojai susibūrė ir, perėję Jordaną, pasistatė stovyklą Jezreelio lygumoje.
34. Bet VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną, jis pūtė ragą, ir abiezerai susitelkė jį sekti.
35. Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie susitelkė jį sekti. Tada jis siuntė pasiuntinius ir į Ašerą, Zabuloną bei Naftalį, ir jie atėjo jų pasitikti.
36. Gideonas kreipėsi į Dievą: „Jei iš tikrųjų ketini išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs, tai
37. žiūrėk: aš padedu nukirptą vilną klojime ant aslos. Jei rasa bus tik ant vilnų, o visa žemė aplinkui liks sausa, žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“.
38. Taip ir įvyko. Pakilęs anksti kitą rytą, jis išgręžė vilnas ir išspaudė iš vilnų tiek rasos, kad galėjo pripilti puoduką vandens.
39. Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei dar sykį kalbėsiu. Prašau leisti man dar vieną sykį bandyti su vilnomis: tebūna sausos tik vilnos, o visur ant žemės tebūna rasa“.
40. Tą naktį Dievas taip ir padarė. Vien vilnos buvo sausos, o visur ant žemės buvo rasa.

Psalmynas 49:1-9
1. Choro vadovui. Koracho sūnų psalmė.
2. Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu! Klausykitės, visi pasaulio gyventojai,
3. didžiūnai ir prastuoliai, turtuoliai ir vargšai!
4. Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi, mano širdies kalba kupina įžvalgos.
5. Telksiuos į išminties posakį ir skambindamas arfa aiškinsiu jo mįslę.
6. Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis, kai mane apninka nedori priešai,
7. žmonės, kurie pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu?
8. Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos.
9. Žmogaus gyvasties kaina per aukšta: ką jis galėtų mokėti, niekada nebūtų gana,

Patarlių 14:20-21
20. Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių.
21. Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas.

Luko 15:1-10
1. Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti.
2. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
3. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
4. „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!
5. Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
6. ir sugrįžęs namo susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’
7. Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.
8. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda?
9. Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.
10. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.