1 Samuelio 20

1

Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: ‘‘Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?’‘

2

Jis jam atsakė: ‘‘Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus’‘.

3

Dovydas atsakė: ‘‘Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela­tarp manęs ir mirties tik žingsnis’‘.

4

Jehonatanas atsakė Dovydui: ‘‘Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela’‘.

5

Dovydas sakė Jehonatanui: ‘‘Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.

6

Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.

7

Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.

8

Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?’‘

9

Jehonatanas atsakė: ‘‘Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?’‘

10

Dovydas klausė Jehonatano: ‘‘Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?’‘

11

Jehonatanas atsakė Dovydui: ‘‘Eikime į lauką’‘. Juodu išėjo į lauką.

12

Jehonatanas tarė Dovydui: ‘‘Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,

13

tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.

14

Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.

15

Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje’‘.

16

Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: ‘‘Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams’‘.

17

Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

18

Tada Jehonatanas tarė: ‘‘Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.

19

Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.

20

Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.

21

Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.

22

O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.

23

O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai’‘.

24

Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.

25

Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.

26

Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.

27

Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: ‘‘Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?’‘

28

Jehonatanas atsakė Sauliui: ‘‘Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,

29

sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo’‘.

30

Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: ‘‘Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?

31

Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti’‘.

32

Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: ‘‘Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?’‘

33

Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.

34

Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.

35

Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.

36

Jehonatanas sakė berniukui: ‘‘Bėk, surink strėles, kurias paleisiu’‘. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.

37

Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: ‘‘Ar strėlė nėra už tavęs?’‘

38

Ir Jehonatanas šaukė berniukui: ‘‘Greičiau! Skubėk! Nesustok!’‘ Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.

39

Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.

40

Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.

41

Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.

42

Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: ‘‘Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’. Dovydas nuėjo, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.