1 Samuelio 17

1

Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efesdomime.

2

Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.

3

Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai­ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.

4

Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.

5

Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.

6

Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.

7

Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.

8

Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: ‘‘Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.

9

Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais’‘.

10

Filistinas tarė: ‘‘Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi’‘.

11

Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.

12

Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.

13

Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.

14

Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,

15

o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.

16

Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.

17

Jesė sakė savo sūnui Dovydui: ‘‘Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.

18

Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man’‘.

19

Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.

20

Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.

21

Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.

22

Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.

23

Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.

24

Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.

25

Jie kalbėjosi: ‘‘Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje’‘.

26

Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: ‘‘Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?’‘

27

Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: ‘‘Tai bus vyrui, kuris jį nužudys’‘.

28

Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: ‘‘Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį’‘.

29

Dovydas atsakė: ‘‘Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?’‘

30

Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.

31

Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.

32

Dovydas tarė Sauliui: ‘‘Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu’‘.

33

Saulius atsakė Dovydui: ‘‘Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės’‘.

34

Dovydas atsakė Sauliui: ‘‘Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,

35

aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.

36

Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.

37

Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų’‘. Saulius tarė Dovydui: ‘‘Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi’‘.

38

Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.

39

Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: ‘‘Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs’‘. Ir Dovydas nusirengė visa tai.

40

Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.

41

Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.

42

Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.

43

Filistinas sakė Dovydui: ‘‘Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?’‘ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.

44

Filistinas sakė Dovydui: ‘‘Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims’‘.

45

Dovydas atsakė filistinui: ‘‘Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.

46

Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.

47

Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas’‘.

48

Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.

49

Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.

50

Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,

51

todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.

52

Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.

53

Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.

54

Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.

55

Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: ‘‘Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?’‘ Abneras atsakė: ‘‘Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau’‘.

56

Karalius įsakė: ‘‘Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis’‘.

57

Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.

58

Saulius jo klausė: ‘‘Jaunuoli, kieno tu sūnus?’‘ Dovydas atsakė: ‘‘Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus’‘.