Jono 12

1

Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.

2

Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi.

3

Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.

4

Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:

5

‘‘Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?’‘

6

Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

7

O Jėzus tarė: ‘‘Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

8

Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite’‘.

9

Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių.

10

O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių,

11

nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

12

Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.

13

Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: ‘‘Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu­Izraelio karalius!’‘

14

Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

15

‘‘Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!’‘

16

Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.

17

Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.

18

Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą.

19

O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: ‘‘Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!’‘

20

Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų.

21

Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: ‘‘Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų’‘.

22

Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui.

23

O Jėzus jiems tarė: ‘‘Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

24

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.

25

Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

26

Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.

27

Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.

28

Tėve, pašlovink savo vardą!’‘ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: ‘‘Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!’‘

29

Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: ‘‘Angelas Jam kalbėjo’‘.

30

O Jėzus atsakė: ‘‘Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.

31

Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.

32

O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs’‘.

33

Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.

34

O žmonės Jam sakė: ‘‘Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?’‘

35

Jėzus jiems tarė: ‘‘Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.

36

Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais’‘. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.

37

Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo,­

38

kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: ‘‘Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?’‘

39

Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:

40

‘‘Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’‘.

41

Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį.

42

Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,

43

nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.

44

O Jėzus šaukė: ‘‘Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.

45

Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė.

46

Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje.

47

Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.

48

Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.

49

Nes Aš kalbėjau ne iš savęs,­Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti.

50

Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs’‘.