Luko 9

1

Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms.

2

Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių.

3

Jis pasakė jiems: ‘‘Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.

4

Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite.

5

O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos’‘.

6

Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami.

7

Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių,

8

kiti­kad pasirodęs Elijas, dar kiti­kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.

9

Erodas sakė: ‘‘Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!’‘ Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti.

10

Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.

11

Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

12

Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: ‘‘Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje’‘.

13

Bet Jėzus tarė: ‘‘Jūs duokite jiems valgyti’‘. Jie atsakė: ‘‘Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms’‘.

14

O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: ‘‘Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt’‘.

15

Jie taip padarė ir visus susodino.

16

Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.

17

Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių.

18

Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos: ‘‘Kuo mane žmonės laiko?’‘

19

Jie atsakė: ‘‘Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, dar kiti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų’‘.

20

Tada Jis paklausė: ‘‘O jūs kuo mane laikote?’‘ Petras atsakė: ‘‘Dievo Pateptuoju’‘.

21

Jis griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti

22

ir pasakė: ‘‘Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels’‘.

23

O visiems Jis kalbėjo: ‘‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.

24

Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.

25

Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

26

Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

27

Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę’‘.

28

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.

29

Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys.

30

Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas,

31

kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

32

O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.

33

Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: ‘‘Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui’‘. Jis nežinojo, ką kalbąs.

34

Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.

35

O iš debesies pasigirdo balsas: ‘‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!’‘

36

Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.

37

Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.

38

Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: ‘‘Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.

39

Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.

40

Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė’‘.

41

Jėzus atsakydamas tarė: ‘‘O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų’‘.

42

Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.

43

Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:

44

‘‘Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas’‘.

45

Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.

46

Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.

47

Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs

48

ir tarė jiems: ‘‘Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias’‘.

49

Tada atsiliepė Jonas: ‘‘Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis’‘.

50

Jėzus atsakė: ‘‘Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!’‘

51

Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

52

Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti.

53

Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link.

54

Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: ‘‘Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?’‘

55

Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: ‘‘Nežinote, kokios dvasios esate.

56

Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti’‘. Ir jie pasuko į kitą kaimą.

57

Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: ‘‘Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!’‘

58

Jėzus jam atsakė: ‘‘Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti’‘.

59

Kitam Jis tarė: ‘‘Sek paskui mane!’‘ Tas prašė: ‘‘Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti’‘.

60

Jėzus jam atsakė: ‘‘Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!’‘

61

Dar vienas tarė: ‘‘Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais’‘.

62

Jėzus tam atsakė: ‘‘Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei’‘.