Luko 7

1

Baigęs visus savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.

2

Vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

3

Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas Jį kelis žydų vyresniuosius, prašydamas Jį ateiti ir išgydyti tarną.

4

Atėję pas Jėzų, jie karštai prašė, sakydami: ‘‘Jis vertas, kad jam tai padarytum,

5

nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą’‘.

6

Jėzus nuėjo su jais. Kai Jis buvo netoli namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus, kad Jam pasakytų: ‘‘Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.

7

Taip pat savęs nelaikau vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

8

Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čia’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai’, ir jis daro’‘.

9

Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į Jį lydinčią minią, tarė: ‘‘Sakau jums—net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!’‘

10

Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

11

Po to Jėzus ėjo į miestą, vardu Nainą. Kartu su Juo keliavo daugelis Jo mokinių ir gausi minia.

12

Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį­vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.

13

Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir Jis tarė: ‘‘Neverk!’‘

14

Priėjęs Jis palietė neštuvus. Nešėjai sustojo, ir Jis pasakė: ‘‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!’‘

15

Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.

16

Visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: ‘‘Didis pranašas iškilo tarp mūsų’‘, ir: ‘‘Dievas aplankė savo tautą’‘.

17

Ta žinia apie Jį pasklido po visą Judėją ir visą apylinkę.

18

Visa tai pranešė Jonui jo mokiniai.

19

Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, siuntė juos pas Jėzų paklausti: ‘‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’‘

20

Atėję pas Jį, tie vyrai tarė: ‘‘Jonas Krikštytojas mus siuntė pas Tave, klausdamas: ‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’ ‘‘

21

Kaip tik tuo metu Jis pagydė daugelį nuo ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.

22

Tad atsakydamas, Jis tarė jiems: ‘‘Nuėję praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Geroji naujiena.

23

Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi’‘.

24

Jono pasiuntiniams nuėjus, Jis pradėjo kalbėti minioms apie Joną: ‘‘Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?

25

Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.

26

Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.

27

Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią’.

28

Sakau jums: tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio pranašo už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.

29

Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, nes leidosi krikštijami Jono krikštu.

30

Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs, nesiduodami Jono krikštijami’‘.

31

‘‘Su kuo galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?

32

Jie panašūs į vaikus, kurie, susėdę turgavietėje, vieni kitiems šaukia: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.

33

Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos ir negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.

34

Atėjo Žmogaus Sūnus; Jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.

35

Bet išmintį pateisina visi jos vaikai’‘.

36

Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo.

37

Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo

38

ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

39

Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: ‘‘Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji­nusidėjėlė!’‘

40

O Jėzus tarė: ‘‘Simonai, turiu tau ką pasakyti’‘. Tas atsiliepė: ‘‘Sakyk, Mokytojau!’‘

41

‘‘Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas­penkiasdešimt.

42

Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?’‘

43

Simonas atsakė: ‘‘Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota’‘. Jėzus tarė: ‘‘Teisingai nusprendei’‘.

44

Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: ‘‘Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais.

45

Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.

46

Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.

47

Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli’‘.

48

Jis tarė jai: ‘‘Tavo nuodėmės atleistos’‘.

49

Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: ‘‘Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!’‘

50

O Jis tarė moteriai: ‘‘Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami’‘.