Luko 10

1

Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.

2

Jis sakė jiems: ‘‘Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

3

Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.

4

Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.

5

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’

6

Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne,­sugrįš pas jus.

7

Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

8

Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.

9

Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

10

O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:

11

‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’

12

Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.

13

Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.

14

Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.

15

Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!

16

Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė’‘.

17

Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: ‘‘Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo’‘.

18

O Jis jiems sakė: ‘‘Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.

19

Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.

20

Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje’‘.

21

Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: ‘‘Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

22

Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti’‘.

23

Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: ‘‘Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

24

Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo’‘.

25

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: ‘‘Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?’‘

26

Jis tarė: ‘‘O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?’‘

27

Tas atsakė: ‘‘ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ‘‘.

28

Jėzus jam tarė: ‘‘Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi’‘.

29

Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: ‘‘O kas gi mano artimas?’‘

30

Jėzus atsakydamas tarė: ‘‘Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

31

Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.

32

Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.

33

O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.

34

Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

35

Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.

36

Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?’‘

37

Jis atsakė: ‘‘Tas, kuris jo pasigailėjo’‘. Jėzus jam tarė: ‘‘Eik ir tu taip daryk!’‘

38

Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.

39

Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.

40

O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: ‘‘Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų’‘.

41

Tačiau Viešpats atsakė: ‘‘Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

42

o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta’‘.