Luko 1

1

Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

2

kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

3

tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

4

kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

5

Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

6

Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

7

Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8

Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

9

kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

10

Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

11

Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

12

Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

13

Bet angelas jam tarė: ‘‘Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

14

Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

15

nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

16

ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

17

Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą’‘.

18

Tada Zacharijas atsakė angelui: ‘‘Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna’‘.

19

Angelas jam atsakė: ‘‘Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

20

Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu’‘.

21

Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

22

Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23

Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24

Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

25

‘‘Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse’‘.

26

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

27

pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

28

Atėjęs pas ją, angelas tarė: ‘‘Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!’‘

29

Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

30

O angelas jai tarė: ‘‘Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

31

Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32

Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

33

Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo’‘.

34

Marija paklausė angelą: ‘‘Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?’‘

35

Angelas jai atsakė, tardamas: ‘‘Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

36

Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

37

nes Dievui nėra negalimų dalykų’‘.

38

Tada Marija atsakė: ‘‘Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį’‘. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

39

Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

40

Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

41

Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

42

Ji balsiai sušuko ir tarė: ‘‘Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

43

Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

44

Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

45

Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta’‘.

46

O Marija prabilo: ‘‘Mano siela šlovina Viešpatį,

47

ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48

nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49

nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

50

Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

51

Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

52

Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

53

Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

54

Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

55

kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius’‘.

56

Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

57

Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

58

Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59

Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

60

Atsakydama jo motina tarė: ‘‘O, ne! Jis vadinsis Jonas’‘.

61

Jie jai sakė: ‘‘Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo’‘.

62

Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

63

Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: ‘‘Jo vardas­Jonas’‘. Ir visi stebėjosi.

64

Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

65

Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

66

Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: ‘‘Kas gi bus iš to vaiko?’‘ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

67

Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

68

‘‘Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69

Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

70

kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71

jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

72

tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

73

priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74

išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

75

per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

76

O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

77

tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

78

ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

79

kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią’‘.

80

Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.