Morkaus 9

1

Jis jiems kalbėjo: ‘‘Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe’‘.

2

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

3

Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

4

Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

5

Petras tarė Jėzui: ‘‘Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui’‘.

6

Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

7

Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: ‘‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!’‘

8

Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

9

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

10

Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia ‘‘prisikelti iš numirusių’‘.

11

Jie klausė Jį: ‘‘Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?’‘

12

Jėzus jiems atsakė: ‘‘Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

13

Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta’‘.

14

Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

15

Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

16

Jis paklausė Rašto žinovų: ‘‘Apie ką ginčijatės su jais?’‘

17

Vienas iš minios Jam atsakė: ‘‘Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

18

Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė’‘.

19

Tada Jėzus tarė: ‘‘O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!’‘

20

Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

21

Jėzus paklausė tėvą: ‘‘Ar seniai jam taip darosi?’‘ Šis atsakė: ‘‘Nuo pat vaikystės.

22

Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!’‘

23

Jėzus jam atsakė: ‘‘Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!’‘

24

Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: ‘‘Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!’‘

25

Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: ‘‘Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!’‘

26

Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: ‘‘Jis mirė’‘.

27

Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

28

Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: ‘‘Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?’‘

29

Jis atsakė: ‘‘Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku’‘.

30

Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

31

Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: ‘‘Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels’‘.

32

Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

33

Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: ‘‘Apie ką kalbėjotės kelyje?’‘

34

Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

35

Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: ‘‘Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!’‘

36

Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

37

‘‘Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė’‘.

38

Jonas Jam tarė: ‘‘Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka’‘.

39

Jėzus atsakė: ‘‘Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

40

Kas ne prieš mus, tas už mus.

41

Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio’‘.

42

‘‘Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

43

Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

44

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

45

Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

46

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

47

Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

48

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

49

Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

50

Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy’‘.