Mato 20

1

‘‘Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

2

Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

3

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.

4

Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.

5

Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

6

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’

7

Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.

8

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’

9

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.

10

Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.

11

Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,

12

sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.

13

Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?

14

Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.

15

Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’

16

Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji­paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų’‘.

17

Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:

18

‘‘Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,

19

atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels’‘.

20

Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.

21

Jis paklausė jos: ‘‘Ko nori?’‘ Toji atsakė: ‘‘Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje’‘.

22

Jėzus atsakė: ‘‘Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?’‘ Jie atsakė: ‘‘Galime’‘.

23

Tuomet Jis tarė: ‘‘Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta’‘.

24

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.

25

O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: ‘‘Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.

26

Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,

27

ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.

28

Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį’‘.

29

Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jį sekė didelė minia.

30

Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinantį Jėzų, jie ėmė šaukti: ‘‘Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!’‘

31

Minia draudė juos, kad tylėtų, bet anie dar garsiau šaukė: ‘‘Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!’‘

32

Jėzus sustojo, pašaukė juos ir paklausė: ‘‘Ko norite, kad jums padaryčiau?’‘

33

Neregiai Jam atsakė: ‘‘Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys’‘.

34

Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui Jį.