Jeremijo 18

1

Viešpats kalbėjo Jeremijui:

2

‘‘Eik į puodžiaus namus, ten tu išgirsi mano žodžius!’‘

3

Aš, nuėjęs į puodžiaus namus, radau jį bedirbantį prie žiestuvo.

4

Indas, kurį jis darė iš molio, nepavyko, ir jis iš naujo nužiedė kitą indą, kokį panorėjo.

5

Tada Viešpats tarė man:

6

‘‘Izraelitai, ar Aš negaliu su jumis taip daryti, kaip šitas puodžius? Kaip molis puodžiaus rankoje, taip jūs, izraelitai, mano rankoje.

7

Kartais Aš grasinu tautai ar karalystei ją išrauti, sužlugdyti ir sunaikinti,

8

bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs.

9

Kartais Aš pažadu tautai ar karalystei ją statyti ir įtvirtinti,

10

bet jei ji daro pikta ir neklauso manęs, tai Aš susilaikau nuo to gero, kurį buvau pažadėjęs padaryti.

11

Taigi dabar sakyk Judo ir Jeruzalės gyventojams, kad Aš ketinu juos bausti, jeigu jie neatsisakys savo piktų kelių ir nedarys to, kas gera’‘.

12

Bet jie atsakė: ‘‘Jokių vilčių. Mes vykdysime savo pačių sumanymus ir elgsimės, kaip mums patinka’‘.

13

Todėl taip sako Viešpats: ‘‘Klauskite pagonių, ar kas praeityje girdėjo apie tokius dalykus, kokius padarė Izraelis!

14

Ar pradingsta nuo Libano uolų baltas sniegas? Ar išsenka šaltinio šaltas, tekantis vanduo?

15

Tačiau mano tauta pamiršo mane, tuštybėms jie smilko smilkalus! Jie nukrypo nuo savo seno kelio ir eina takais, o ne vieškeliu,

16

kad padarytų savo šalį dykuma, amžina pajuoka. Kiekvienas praeivis ja baisėsis ir kraipys galvą.

17

Kaip rytų vėjas Aš juos išsklaidysiu priešo akivaizdoje, nugarą atsuksiu jiems jų nelaimės dieną!’‘

18

Jie tarėsi: ‘‘Susirinkime ir surenkime prieš Jeremiją sąmokslą! Įstatymas tebėra pas kunigą, patarimas­pas išminčių, žodis­pas pranašą. Eikime ir pulkime jį liežuviu, nekreipkime dėmesio į jo kalbas’‘.

19

Viešpatie, saugok mane ir išgirsk, ką mano priešininkai kalba.

20

Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę!

21

Jų vaikai tebadauja, atiduok juos kardo valiai. Jų žmonos tenetenka vaikų ir tetampa našlėmis, jų vyrai­tepražūna, o jaunuoliai tekrinta kovoje.

22

Tegul pasigirsta šauksmas iš jų namų, kai juos staiga užpuls priešai! Jie kasė duobę, norėdami mane pagauti, ir slapta dėjo man spąstus.

23

Viešpatie, tu žinai visą jų sąmokslą nužudyti mane. Neatleisk jų kalčių ir nuodėmių nepašalink! Tebūna jie parblokšti Tavo akivaizdoje! Nubausk juos savo rūstybės metu!