Koheleto 3

1

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.

2

Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.

3

Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.

4

Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.

5

Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.

6

Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.

7

Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.

8

Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai.

9

Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso?

10

Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams.

11

Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.

12

Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime.

13

Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis.

14

Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina,­nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų.

15

Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.

16

Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė.

17

Tariau savo širdyje: ‘‘Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui’‘.

18

Aš galvojau savo širdyje apie žmones: ‘‘Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai’‘.

19

Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.

20

Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.

21

Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?

22

Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?