Koheleto 1

1

Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.

2

Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas.­Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.

3

Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.

4

Viena karta praeina, kita­ateina, o žemė lieka per amžius.

5

Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.

6

Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.

7

Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.

8

Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.

9

Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.

10

Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: ‘‘Žiūrėk, tai nauja!’‘, tai jau buvo senais laikais prieš mus.

11

Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.

12

Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.

13

Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų.

14

Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.

15

Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.

16

Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo.

17

Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas.

18

Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.