Patarlių 5

1

Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui,

2

kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.

3

Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.

4

Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.

5

Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.

6

Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok­jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.

7

Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.

8

Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,

9

kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;

10

kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,

11

ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,

12

ir sakyti: ‘‘Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,

13

neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė?

14

Aš kone patekau į visokias nelaimes bendruomenės ir susirinkimo vidury’‘.

15

Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės.

16

Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse?

17

Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems.

18

Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona.

19

Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.

20

Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja?

21

Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.

22

Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.

23

Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.