Psalmynas 74

1

Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?

2

Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!

3

Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.

4

Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.

5

Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:

6

sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.

7

Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.

8

Jie manė savo širdyse: ‘‘Sunaikinsime viską!’‘ Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.

9

Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.

10

Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?

11

Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?

12

Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.

13

Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.

14

Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.

15

Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.

16

Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.

17

Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.

18

Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.

19

Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.

20

Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!

21

Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!

22

Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!

23

Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!