Psalmynas 44

1

Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.

2

Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.

3

Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!

4

Tu­mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.

5

Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.

6

Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.

7

Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.

8

Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.

9

Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.

10

Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.

11

Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.

12

Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.

13

Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.

14

Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.

15

Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas

16

dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.

17

Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.

18

Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,

19

kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

20

Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,

21

argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

22

Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.

23

Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!

24

Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?

25

Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.

26

Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.