Psalmynas 42

1

Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!

2

Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

3

Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘

4

Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.

5

Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!

6

Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno.

7

Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.

8

Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.

9

Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: ‘‘Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?’‘

10

Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘

11

Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.