Psalmynas 139

1

Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

2

Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

3

Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

4

Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

5

Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.

6

Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.

7

Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?

8

Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.

9

Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,

10

ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

11

Jei sakyčiau: ‘‘Tamsa teapdengia mane’‘, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.

12

Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

13

Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.

14

Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

15

Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.

16

Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

17

Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!

18

Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.

19

Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!

20

Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.

21

Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

22

Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

23

Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

24

Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!