Psalmynas 106

1

Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2

Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3

Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4

Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5

kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

6

Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7

Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8

Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9

Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10

Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11

Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12

Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13

Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14

dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15

Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

16

Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17

Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18

Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19

Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

20

Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21

Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22

nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23

Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24

Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25

palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26

Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27

jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28

Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

29

Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

30

Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31

Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32

Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33

Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

34

Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35

Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36

Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37

Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38

liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39

Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40

Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41

Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42

Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43

Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44

Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45

atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46

Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47

Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

48

Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: ‘‘Amen’‘. Girkite Viešpatį!