Psalmynas 102

1

Viešpatie, išgirsk mano maldą, ir mano šauksmas tepasiekia Tave.

2

Neslėpk savo veido nuo manęs tą dieną, kai esu varge. Palenk į mane savo ausį, kai šaukiuosi, skubėk man atsakyti.

3

Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega.

4

Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti.

5

Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.

6

Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą griuvėsiuose.

7

Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo.

8

Priešai mane užgaulioja, ir mano vardas jiems tapo keiksmažodžiu.

9

Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą

10

dėl Tavo rūstybės ir pykčio, nes Tu mane pakėlei ir nubloškei žemėn.

11

Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu.

12

Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos.

13

Tu pakilsi ir pasigailėsi Siono, nes atėjo metas jam suteikti malonę.

14

Tavo tarnams jo akmenys meilūs, jiems gaila jo dulkių.

15

Tavo vardo, Viešpatie, bijos pagonys ir Tavo šlovės­pasaulio karaliai.

16

Kai Viešpats atstatys Sioną, Jis pasirodys savo šlovėje;

17

apleistųjų maldas Jis išklausys, jų prašymų nepaniekins.

18

Tai tebūna užrašyta ateisiančiai kartai, kad tauta, kuri bus sukurta, girtų Viešpatį.

19

Iš savo šventos aukštybės Viešpats pažvelgė žemyn, iš dangaus pažiūrėjo į žemę,

20

kad išgirstų belaisvių dejones, išlaisvintų mirčiai skirtuosius,

21

kad Sione būtų skelbiamas Viešpaties vardas ir girtų Jį Jeruzalėje,

22

kai susiburs karalystės ir tautos tarnauti Viešpačiui.

23

Jis susilpnino mane kelionėje, sutrumpino mano gyvenimo dienas.

24

Aš sakiau: ‘‘Mano Dieve, neatimk manęs įpusėjus mano amžiui, Tavo metai tęsiasi per visas kartas.

25

Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas.

26

Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti.

27

Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.

28

Tavo tarnų vaikai gyvens ir jų palikuonys įsitvirtins Tavo akivaizdoje’‘.