Jobo 9

1

Jobas atsakydamas tarė:

2

‘‘Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

3

Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

4

Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

5

Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

6

Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

7

Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

8

Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

9

Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

10

Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

11

Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

12

Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

13

Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

14

Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

15

Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

16

Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

17

Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

18

Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

19

Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

20

Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

21

Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

22

Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

23

Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

24

Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

25

Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

26

Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

27

Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,

28

tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

29

Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

30

Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

31

Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

32

Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

33

Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

34

O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

35

Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra’‘.