Jobo 7

1

‘‘Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

2

Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

3

taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

4

Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

5

Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

6

Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7

Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

8

Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

9

Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

10

Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

11

Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

12

Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

13

Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

14

Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

15

Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

16

Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

17

Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

18

Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

19

Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

20

Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

21

Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus’‘.