Jobo 37

1

‘‘Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.

2

Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.

3

Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.

4

Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.

5

Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.

6

Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.

7

Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.

8

Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.

9

Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.

10

Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.

11

Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.

12

Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.

13

Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.

14

Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.

15

Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?

16

Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?

17

Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?

18

Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?

19

Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.

20

Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.

21

Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.

22

Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.

23

Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.

24

Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi’‘.