Jobo 29

1

Jobas tęsė savo palyginimą:

2

‘‘O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

3

Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

4

kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

5

Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

6

kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

7

Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

8

jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

9

kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

10

Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

11

Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

12

nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

13

To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

14

Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

15

Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

16

Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

17

Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

18

Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

19

Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

20

Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

21

Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

22

Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

23

Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

24

Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

25

Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas’‘.