Jobo 27

1

Jobas tęsė savo palyginimą:

2

‘‘Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3

Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4

mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5

Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6

Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7

Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8

Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9

Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10

Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11

Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12

Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13

Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14

jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15

Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16

Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17

bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18

Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19

Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20

Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21

Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22

svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23

Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį’‘.