Jobo 2

1

Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą.

2

Viešpats paklausė jo: ‘‘Iš kur ateini?’‘ Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Aš vaikštinėjau po visą žemę’‘.

3

Viešpats klausė šėtoną: ‘‘Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau’‘.

4

Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘‘Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.

5

Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis’‘.

6

Viešpats tarė šėtonui: ‘‘Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės’‘.

7

Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio.

8

Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius.

9

Jo žmona jam tarė: ‘‘Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk’‘.

10

Jobas jai atsakė: ‘‘Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?’‘ Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

11

Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.

12

Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus.

13

Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė.