Jobo 17

1

‘‘Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

2

Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

3

Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4

Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

5

Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

6

Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

7

Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

8

Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

9

Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

10

Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

11

Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

12

Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

13

Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

14

Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

15

Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

16

Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse’‘.