Jobo 10

1

‘‘Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

2

Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

3

Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

4

Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?

5

Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,

6

kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,

7

nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

8

Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

9

Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

10

Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.

11

Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.

12

Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.

13

Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.

14

Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

15

Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,

16

nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

17

Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

18

Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

19

Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

20

Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,

21

prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

22

Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ‘‘.