Nehemijo 4

1

Sanbalatas, išgirdęs, kad statoma siena, labai pyko ir tyčiojosi iš žydų,

2

kalbėdamas su savo broliais ir Samarijos kariuomene: ‘‘Ką tie bejėgiai žydai daro? Bene jie Jeruzalę atstatys? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs darbą vieną dieną? Ar jie iš sudegusių griuvėsių padarys tinkamus statybai akmenis?’‘

3

O amonitas Tobija, stovėdamas šalia jo, sakė: ‘‘Tegul stato! Kai lapė užlips, sugrius jų akmeninė siena’‘.

4

Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.

5

Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.

6

Mes statėme sieną ir pusę jos jau pastatėme, nes žmonės noriai dirbo.

7

Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko

8

ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą.

9

Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį.

10

Judas sakė: ‘‘Nešikų jėgos senka, o griuvėsių dar daug. Mes neįstengsime atstatyti sienų’‘.

11

O mūsų priešai kalbėjo: ‘‘Jie nesužinos ir nepastebės mūsų, kai mes, atsiradę tarp jų, išžudysime juos ir sustabdysime darbą’‘.

12

Jų kaimynystėje gyveną žydai ateidavo ir dešimt kartų sakė mums, kad jie ateis iš visų pusių prieš mus.

13

Žemesnėse ir atvirose vietose už sienos aš pastačiau žmones, ginkluotus kardais, ietimis ir lankais.

14

Apžiūrėjęs tariau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: ‘‘Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir baisų, ir kovokite už savo brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir savo namus’‘.

15

Mūsų priešai išgirdo, kad tai mums žinoma, ir Dievas pavertė niekais jų planus; o mes visi grįžome prie statybos, kiekvienas prie savo darbo.

16

Nuo tos dienos pusė mano tarnų dirbo darbą, o kita pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų žydų.

17

Tie, kurie statė sieną, taip pat ir naštų nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje rankoje laikė ginklą.

18

Kiekvienas darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą, o trimitininkas stovėjo šalia manęs.

19

Aš pranešiau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: ‘‘Darbas yra didelis ir platus. Mes pasiskirstę ant sienos toli vienas nuo kito.

20

Išgirdę trimito garsą, tuojau susirinkite prie mūsų. Mūsų Dievas kariaus už mus!’‘

21

Taip mes dirbome, o pusė iš jų laikė rankose ietį nuo aušros iki sutemų.

22

Tuo metu aš įsakiau žmonėms: ‘‘Kiekvienas su savo tarnu tegul nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie eitų sargybą, o dieną dirbtų’‘.

23

Nei aš pats, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, lydėję mane, nenusivilkdavo savo drabužių; nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti.