Pradžios 27

1

Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: ‘‘Mano sūnau’‘. Tas atsiliepė: ‘‘Aš čia’‘.

2

Jis tarė: ‘‘Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3

Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4

Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant’‘.

5

Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6

Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: ‘‘Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7

‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8

Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9

Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10

Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį’‘.

11

Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: ‘‘Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12

Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą’‘.

13

Tačiau motina jam atsakė: ‘‘Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!’‘

14

Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15

Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16

o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17

Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18

Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: ‘‘Mano tėve!’‘ O tas atsiliepė: ‘‘Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?’‘

19

Jokūbas atsakė: ‘‘Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane’‘.

20

Izaokas paklausė: ‘‘Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?’‘ Tas atsakė: ‘‘Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės’‘.

21

Izaokas tarė Jokūbui: ‘‘Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas’‘.

22

Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: ‘‘Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo’‘.

23

Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24

Tėvas paklausė: ‘‘Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?’‘ Tas atsiliepė: ‘‘Taip, esu’‘.

25

Izaokas tarė: ‘‘Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti’‘. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26

Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: ‘‘Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!’‘

27

Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: ‘‘Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28

Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29

Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!’‘

30

Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31

Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: ‘‘Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!’‘

32

Bet Izaokas klausė: ‘‘Kas tu esi?’‘ Šis atsakė: ‘‘Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas’‘.

33

Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: ‘‘Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!’‘

34

Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: ‘‘Mano tėve, palaimink ir mane!’‘

35

Bet tėvas atsakė: ‘‘Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą’‘.

36

Ezavas tarė: ‘‘Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?’‘

37

Izaokas atsakė Ezavui: ‘‘Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?’‘

38

Ezavas tarė tėvui: ‘‘Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!’‘ Ir Ezavas balsu verkė.

39

Jo tėvas Izaokas atsakė: ‘‘Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40

Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą’‘.

41

Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: ‘‘Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!’‘

42

Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: ‘‘Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43

Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44

ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45

kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?’‘

46

Rebeka tarė Izaokui: ‘‘Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?’‘